Viduramžiais būdavo įvairių kvailų fantazijų: pavyzdžiui, kad raganosio
rago gabalėlis gali padidinti potenciją. Vėliau buvo atrastas metodas idėjas
atsijoti - reikėjo idėją išbandyti, ar ji veiksminga, ir jeigu ne - atmesti.
Iš šio metodo, aišku, susidarė mokslas. Ir jis labai neblogai vystėsi,
taigi, dabar esame mokslo amžiuje. Dabar jau toks mokslo amžius, kad išties
mums sunkoka suprasti, kaip galėjo kada nors egzistuoti gydytojai kerėtojai,
kai jokie jų kerai nebuvo iš tikrųjų veiksmingi, nebent labai nedidelė
jų dalis.
Bet net šiandien sutinku aibes žmonių, kurie anksčiau ar vėliau įtraukia mane į pokalbį apie NSO ar astrologiją, ar kokią misticizmo formą, praplėstą sąmonę, naujus supratimo tipus, nejutiminį suvokimą ir panašiai. Ir aš padariau išvadą, kad pasaulis nėra mokslinis.
Dauguma žmonių tiki tokia daugybe stebuklingų dalykų, kad nutariau tirti, kodėl jie taip daro. Ir tai, kas laikoma mano tyrinėtojo smalsumu, nunešė mane į keblią padėtį, kur radau šitiek šlamšto, kad esu priblokštas. Visų pirma pradėjau nuo įvairių misticizmo ir mistinių potyrių idėjų nagrinėjimo. Lindau į izoliavimosi kameras ir išgyvenau daugelį valandų haliucinacijų, taigi, kai ką apie tai išmanau. Po to keliavau į Esaleną, kuris yra tokio pobūdžio idėjų šiltlysvė (nuostabi vieta; turėtumėt ten apsilankyti). Tada ir buvau sukrėstas. Nesitikėjau, kokia DAUGYBĖ to buvo.
Esalene yra didelės vonios, pripildomos karštų šaltinių, esančios ant atbrailos kokių trisdešimt pėdų virš vandenyno. Vienas maloniausių išgyvenimų man buvo sėdėti vienoj tų vonių ir stebėti į uolėtą šlaitą žemiau bedūžtančias bangas, žiopsoti į giedrą mėlyną dangų viršuj ir studijuoti gražią nuogalę, ramiai pasirodančią ir įsitaisančią į vonią su manimi.
Kartą įsėdau į vonią, kurioje buvo daili mergina, sėdinti su vaikinu, kuris, rodos, jos nepažinojo. Tuoj pradėjau galvoti: Tai bent! Kaipgi reikėtų pradėti kalbėtis su šia gražia nuoga moterimi?
Kol stengiuosi sugalvoti, ką čia pasakius, vaikinas jai taria: "Aš, hmm, mokausi masažo. Ar galiu su jumis pasitreniruoti?" "Žinoma", - atsako ji. Jie išlipa iš vonios ir ji atsigula ant masažo stalo šalimais. Galvoju sau: "Kokia sumani frazė! Niekada nieko panašaus nesugalvočiau!" Jis pradeda trinti jos kojos nykštį . "Manau, jaučiu jį", - sako jis. "Jaučiu kažkokį įdubimą, - ar tai hipofizis?" Aš lepteliu: "Žmogau, tu velniškai toli nuo hipofizio!" Jiedu su siaubu pažvelgė į mane - mano priedanga išlėkė į orą - ir pasakė: Tai refleksologija!" Greitai užsimerkiau ir apsimečiau medituojąs.
Tai - tik pavyzdys, kokie dalykai mane pritrenkia. Taipogi bandžiau tyrinėti viršjutiminį supratimą, PSI reiškinius, o naujausias susižavėjimas buvo Uri Geleris, - žmogus, kuris tariamai galėdavo sulenkti raktus, patrynęs juos pirštu. Taigi, užėjau į jo kambarį viešbutyje, jo kvietimu pasižiūrėti ir minčių skaitymo, ir raktų lenkimo demonstravimo. Jis neatliko jokio pavykusio minčių skaitymo; manau, niekas negali įskaityti mano minčių. Ir mano asistentas laikė raktą, o Geleris jį trynė, ir nieko neatsitiko. Tuomet jis mums tarė, kad geriau sekasi po vandeniu, taigi, galite įsivaizduoti: mes visi stovime vonios kambaryje, vanduo atsuktas ir raktas po juo, o jis triną tą raktą savo pirštu. Nieko neįvyko. Taigi, negalėjau ištirti to reiškinio.
Tačiau tada pradėjau mąstyti, kuo gi dar tikime? (Ir pagalvojau tada apie gydytojus-kerėtojus, ir kaip lengva būtų buvę juos patikrinti, pastebint, kad iš tikrųjų niekas nepavyksta.) Šitaip atradau dalykų, kuriais tiki dar daugiau žmonių, - kaip kad esą turime žinių, kaip mokyti. Yra plačios skaitymo metodų, matematikos metodų ir taip toliau mokyklos, bet jei stebėsite, pamatysite, kad dėstymo rezultatai vis krinta - ar tik nežymiai kyla, - nepaisant to fakto, kad nuolat naudojame tuos pačius žmones metodams tobulinti. Tai yra gydytojo-kerėtojo vaistas, kuris neveikia. Tai reikėtų ištirti: iš kur jie žino, kad jų metodas turi būti veiksmingas? Kitas pavyzdys yra kaip elgtis su nusikaltėliais. Akivaizdu, kad mes nepadarėme jokios pažangos: daugybė teorijos, bet jokios pažangos, mažinant nusikalstamumą tais metodais, kuriuos taikome nusikaltėliams.
Betgi šitie dalykai, sakoma, yra moksliniai. Mes juos studijuojame. O aš manau, kad paprasti žmonės su sveika nuovoka yra bauginami šito pseudomokslo. Mokytoja, turinti gerą idėją, kaip išmokyti savo vaikus skaityti, yra mokyklų sistemos verčiama daryti tai kažkokiu kitu būdu, arba net yra apmulkinama mokyklų sistemos kad galvotų, jog jos metodas nebūtinai yra geras. Arba - neklusnių berniukų motina, vienu ar kitu būdu juos sudraudusi, visą likusį gyvenimą jaučiasi kalta, kadangi nepasielgė teisingai, anot ekspertų.
Taigi, tikrai mums reikia panagrinėti teorijas, kurios neveikia, ir mokslą, kuris nėra mokslas.
Manau, mano minėtos edukacinės ir psichologinės studijos yra pavyzdžiai to, ką norėčiau pavadinti krovinių kulto mokslu. Pietų jūrų kraštuose žmonės turi krovinių kultą. Karo metu jie matė lėktuvų su daugybe gerų dalykų, ir jie nori, kad tas pats vyktų dabar. Taigi, jie susiorganizuoja pastatyti kažką panašaus į pakilimo takus, užkurti laužus išilgai tų pakilimo takų, suręsti medinę trobelę sėdėti žmogui, su dviem medžio gabalais ant galvos vietoj ausinių ir bambuko strypais kyšančiais it antenos, - jis yra reguliuotojas, - ir jie laukia nusileidžiant lėktuvų. Jie viską daro teisingai. Forma - tobula. Tai atrodo tiksliai taip, kaip anksčiau. Tačiau tai neveikia. Jokie lėktuvai netupia. Taigi, šituos dalykus vadinu krovinių kulto mokslu, nes jie seka visomis regimomis mokslinio tyrimo formomis ir principais, bet trūksta kažkokio esmingo dalyko, kadangi lėktuvai netupia.
Dabar, žinoma, man priderėtų jums pasakyti, ko gi jiems trūksta. Tačiau beveik tiek pat sunku būtų paaiškinti Pietų jūrų salų gyventojams, ką reikėtų pakeisti, kad jie gautų šiek tiek gerovės savo sistemoje. Tai nėra toks paprastas dalykas, kaip kad paaiškinti jiems, kokiu būdu pagerinti ausinių formą. Bet yra viena savybė, pastebiu aš, pasigendama visame krovinių kulto moksle. Tai yra idėja, kurią, visi tikimės, sužinojote besimokydami mokykloje mokslus; niekada aiškiai nepasakome, kas tai yra, o tiesiog tikimės, kad suvoksite iš visų mokslinio tyrimo pavyzdžių. Todėl dabar įdomu darosi tai iškelti ir apie ją aiškiai pasakyti. Tai yra tam tikras mokslinis integralumas, mokslinės minties principas, atitinkantis tarytum visišką sąžiningumą - lyg nėrimasis iš kailio. Pavyzdžiui, jei atliekate eksperimentą, tai turite pranešti visa, kas jūsų manymu galėtų jį nuneigti, - ne vien tai, kas jūsų manymu jame teisinga: ir kitas priežastis, kurios galbūt galėtų paaiškinti jūsų rezultatus, ir dalykus, apie kuriuos galvojote, kad buvote pašalinę kažkokiu kitu bandymu, ir kaip jie pasireiškė, - kad tikrai kitas kolega galėtų pasakyti, jog jie buvo pašalinti.
Smulkmenos, galinčios kelti abejonę jūsų interpretacija, turi būti pateiktos, jei jas žinote. Turite labai pasistengti - jei tik žinote ką nors esant negerai, ar galbūt negerai - šitai paaiškinti. Jei, pavyzdžiui, sukuriate teoriją ir ją propaguojate arba iškeliate, tai taip pat turite pateikti visus faktus, kurie jos neatitinka, lygiai kaip ir tuos, kurie atitinka. Yra ir dar subtilesnė užduotis. Kai sujungėte daug idėjų, sudarydami įmantrią teoriją, tai reikia įsitikinti, kad paaiškindama ją atitinkančius dalykus, ji paaiškina ne tik tai, kas suteikė jums idėją teorijai, bet kad baigta teorija šalia to teisingai numato ir kai ką kita.
Trumpai, mintis yra ta, kad reikia suteikti visą informaciją, padedant kitiems spręsti apie jūsų indėlio vertę, o ne vien informaciją, kreipiančią nuomonę į viena kurią konkrečią pusę.
Paprasčiausias būdas šiai minčiai paaiškinti yra priešpastatyti ją, pavyzdžiui, reklamai. Vakar vakare išgirdau, kad Vesono aliejus nepermerkia maisto. Na, tai tiesa. Tai nėra nesąžininga; bet dalykas, apie kurį dabar kalbu, nėra vien nebuvimo nesąžiningu reikalas; tai yra mokslinio integralumo reikalas, kas yra kitas lygmuo. Faktas, kuriuo reikėtų papildyti tą reklaminį teiginį, yra tas, kad joks aliejus nesumirko maisto, jei palaikysime tam tikrą temperatūrą. Jei taikysime kitą temperatūrą, - jie visi sumirkys, įskaitant Vesono aliejų. Taigi, pateikta tik išvada, o ne faktas, esantis teisingu, ir būtent su šiuo skirtumu turime skaitytis.
Iš patirties žinome, kad tiesa iškils aikštėn. Kiti eksperimentuotojai pakartos jūsų bandymą ir sužinos, ar buvote teisus ar ne. Gamtos reiškiniai sutiks su jūsų teorija arba prieštaraus jai. Ir, nors galite laikinai įgyti šiek tiek šlovės bei susižavėjimo, neįgysite gero mokslininko reputacijos, jei nepasistengsite būti labai rūpestingas tokiame darbe. O būtent šitokio integralumo, šitokio rūpinimosi neapgaudinėti savęs labai pasigendama daugelyje tyrinėjimų krovinių kulto moksle.
Daug sunkumų juose, žinoma, sudaro objekto sunkumas ir tai, kad objektui
negalima pritaikyti mokslinio metodo. Nepaisant to, reikia pastebėti, kad
tai nėra vienintelis sunkumas. Lėktuvai netupia todėl, bet jie netupia.
Iš patyrimo esame gerai pasimokę, kaip susitvarkyti su kai kuriais
savęs kvailinimo būdais. Vienas pavyzdys: Milikenas matavo elektrono krūvį
krintančių alyvos lašelių bandymu ir gavo atsakymą, kuris, kaip dabar žinome,
nėra visiškai teisingas. Jis truputį netikslus dėl to, kad buvo naudojama
neteisinga oro klampumo vertė. Įdomu pažvelgti į elektrono krūvio matavimų
istoriją po Milikeno. Jei nubraižytumėte juos kaip laiko funkciją, pastebėtumėte,
kad vienas truputį didesnis už Milikeno, vėliau - truputį didesnis už tą,
dar vėliau - truputį didesnis už aną, iki pagaliau jie nusistovi ties skaičiumi,
kuris didesnis.
Kodėl jie iškart neatrado, kad paskesnis skaičius didesnis? Tai yra dalykas, kurio mokslininkai gėdisi, - šios istorijos, - kadangi akivaizdu, jog žmonės darė šitaip: gavę skaičių didesnį už Milikeno, jie manydavo, kad kažkas turi būti negerai - ir puldavo ieškoti bei rasdavo priežastį, kodėl kažkas galėtų būti negerai. Kai gaudavo skaičių, artimą Milikeno vertei, jie taip smarkiai nebeieškodavo. Štai šitaip jie eliminuodavo perdaug besiskiriančius skaičius, ir darė panašius dalykus. Dabar tų triukų esame pasimokę ir tokia liga nebesergame.
Tačiau ši ilga mokymosi neapgaudinėti savęs istorija, - visiško mokslinio integralumo laikymasis, - yra, turiu apgailestaudamas pasakyti, kai kas tokio, ko neįtraukėme aiškiai į jokį man žinomą mokymo kursą. Mes vien tikimės, kad jūs supratote osmoso dėka.
Pirmasis principas yra nekvailinti patiems savęs, - o apkvailinti save lengviausia. Taigi, turite būti dėl to labai atsargūs. Kai jau savęs neapkvailinote, kitų mokslininkų nekvailinti yra lengva. Po to tereikia būti sąžiningu įprastine prasme.
Norėčiau kai ką pridurti, kas nėra esminga mokslui, tačiau kuo aš lyg ir tikiu, o būtent kad nederėtų kvailinti neprofesionalo, kai kalbate kaip mokslininkas. Neketinu jums pasakoti, ką jums daryti dėl žmonos apgaudinėjimo ar merginos suvedžiojimo ir panašiai, kuomet jūs nesistengiate būti mokslininku, o tiesiog stengiatės būti paprastu žmogumi. Šias problemas paliksime jums ir jūsų rabinui. Aš kalbu apie ypatingą, papildomą integralumo atmainą, kuri yra ne melavimas, o nėrimasis iš kailio, stengiantis parodyti kad galite klysti, ir ją privalote turėti, veikdamas kaip mokslininkas. Ir šitai yra mūsų kaip mokslininkų atsakomybė, būtina prieš kitus mokslininkus ir, manau, prieš nespecialistus.
Pavyzdžiui, truputėlį nustebau, kalbėdamasis su draugu, kuris ketino dalyvauti radijo laidoje. Jis dirba kosmologijos ir astronomijos srityje, ir svarstė, kaip turėtų paaiškinti, kokie gi yra jo darbo taikymai. Na, pasakiau, jų išvis nėra. Jis atsakė: Taip, bet tada negausime finansavimo kitiems tokiems tyrimams. Manau, kad tai šiek tiek nesąžininga. Jei vaizduojate esantis mokslininku, tai turite paaiškinti nespecialistams, ką veikiate, - o jei jie šiomis sąlygomis jūsų neparems, tai jau jiems spręsti.
Vienas šio principo pavyzdys toks. Jei apsisprendėte patikrinti teoriją, ar panorote paaiškinti kokią idėją, turite visuomet nutarti tai publikuoti, kas beišeitų. Jei spausdinsime tik vienos rūšies rezultatus, galime pasiekti, kad argumentuotė atrodys gerai. Turime publikuoti ABIEJŲ rūšių rezultatus.
Sakau, kad tai svarbu ir teikiant tam tikrus patarimus vyriausybei. Tarkim, senatorius paprašo jūsų patarimo, ar reikėtų gręžti gręžinį šioje valstijoje, ir jūs nutariate, kad geriau būtų kitoje. Jei tokio rezultato nepublikuosite, man atrodo, kad jūs neduodate mokslinio patarimo. Jūs esate išnaudojamas, Jei jūsų atsakymas pasirodo esąs toks, kad tenkina vyriausybę ar politikus, jie tai gali panaudoti kaip argumentą savo naudai; jei jis pasirodo esąs kitoks, jie išvis neskelbia. Tai - ne mokslinių patarimų davimas.
Kitokios klaidų rūšys labiau būdingos menkam mokslui. Kai buvau Kornelio universitete, dažnai šnekėdavausi su žmonėmis iš psichologijos fakulteto. Viena studenčių man papasakojo, kad nori įvykdyti maždaug tokį eksperimentą: kiti nustatė, kad esant tam tikroms sąlygoms X žiurkės padarydavo kažką A. Ji norėjo sužinoti, ar pakeitus sąlygas į Y žiurkės vis dar darytų A. Taigi, ji siūlė atlikti eksperimentą, esant sąlygoms Y, ir išsiaiškinti, ar jos vis dar padarytų A.
Aš jai paiškinau, kad būtina pirma jos laboratorijoje pakartoti to kito žmogaus eksperimentą: atlikti jį, esant sąlygoms X, ir išsiaiškinti, ar ji irgi gali gauti rezultatą A, o tada pereiti prie Y ir žiūrėti, ar A pakistų. Tuomet ji žinotų, jog tikrasis skirtingumas buvo tas dalykas, kurį jį manė kontroliuojanti.
Ji buvo labai patenkinta šia nauja mintimi ir nuėjo pas savo profesorių. O jo atsakymas buvo ne, tu negali to daryti, nes eksperimentas jau yra atliktas ir tu gaištum laiką. Tai atsitiko apie 1947 ar panašiai, ir atrodo, kad tada tokia buvo bendra nuostata, nesistengti kartoti psichologinių eksperimentų, o tik keisti sąlygas ir žiūrėti, kas atsitikdavo.
Šiais laikais yra tam tikras pavojus atsitikti tam pačiam dalykui, netgi įžymiojoje fizikos srityje. Buvau pritrenktas, išgirdęs apie atliekamą eksperimentą su dideliu greitintuvu Nacionalinėje greitintuvų laboratorijoje, kur žmogus naudojo deuterį. Tam, kad palygintų savo sunkiojo vandenilio rezultatus su tuo, kas galėtų atsitikti su lengvuoju vandeniliu, jis turėjo pasinaudoti duomenimis iš kažkieno kito bandymo su lengvuoju vandeniliu, atlikto kitu prietaisu. Kai buvo paklausta, kodėl, jis atsakė, kad tai dėl to, jog negalėjo gauti programoje laiko (nes taip maža laiko ir tai toks brangus prietaisas) atlikti bandymą su lengvuoju vandeniliu šiuo prietaisu, kadangi nebūtų gautas joks naujas rezultatas. Taigi, žmonėms iš NGL šitaip rūpi gauti naujus rezultatus, - tam kad gautų daugiau pinigų ir tas reikalas būtų palaikoma ryšių su visuomene tikslu, - kad jie sužlugdo - ko gera - pačių eksperimentų vertę, kas yra visas to reikalo tikslas. Dažnai tenykščiams eksperimentuotojams sunku pabaigti savo darbą taip, kaip reikalauja jų mokslinis integralumas.
Vis dėlto ne visi psichologijos eksperimentai yra šios rūšies. Pavyzdžiui, būdavo daug eksperimentų, gainiojant žiurkes įvairiausiais labirintais ir taip toliau, - davusių mažai aiškių rezultatų. Tačiau 1937-aisias žmogus pavarde Jangas atliko vieną labai įdomų. Jis turėjo ilgą koridorių su daugybe durelių išilgai vienos sienos, pro kurias įeidavo žiurkės, ir daugybe durelių išilgai kitos sienos, kur buvo maistas. Jis norėjo išsiaiškinti, ar galėtų ištreniruoti žiurkes įeiti pro trečias duris toliau koridoriuje, skaičiuojant nuo tos vietos, kur jis jas įleisdavo. Ne. Žiurkės tuoj pat pasukdavo link durų, kur maistas buvo praėjusį kartą.
Kilo klausimas, kaip žiurkės atskirdavo, - kadangi koridorius buvo taip dailiai pastatytas ir toks tolygus, - kad šitos durys yra tos pačios kaip ir anksčiau? Akivaizdu, kad tose duryse buvo kažkas tokio, kas buvo kitaip nei kitų durų. Taigi, jis labai kruopščiai nudažė duris, visiškai vienodai sudėstydamas durų paviršiaus tekstūrą. Visgi žiurkės atskirdavo. Tada jis pamanė, kad galbūt žiurkės užuosdavo maistą, taigi jis panaudojo chemikalus kvapui pakeisti po kiekvieno seanso. Visgi žiurkės atskirdavo. Tuomet jis suprato, kad žiurkės galėtų atskirti, matydamos lempas ir išsidėstymą laboratorijoje, kaip ir kiekvienas protingas asmuo. Taigi, jis uždengė koridorių, o žiurkės visgi atspėdavo.
Pagaliau jis nutarė, kad jos gali atspėti iš grindų skambesio, joms bėgiojant. Ir šitai jam pavyko sutvarkyti, patalpinant koridorių smėlyje. Šitaip jis vieną po kito perrinko būdus iš visų galimų, ir galų gale sugebėjo apmauti žiurkes taip, kad jos turėjo išmokti eiti pro trečiąsias duris. Jei jis sušvelnindavo kurią nors savo sąlygą, žiurkės atspėdavo.
Taigi, moksliniu požiūriu, šitai yra Aukščiausio-balo-numeris-pirmas
eksperimentas. Tai yra eksperimentas, suteikiantis žiurkių gainiojimo bandymams
prasmę, kadangi jis atskleidžia tas priemones, kuriomis iš tikrųjų naudojasi
žiurkė, - ne tas, kuriomis ji jūsų manymu naudojasi. Kartu tai yra eksperimentas,
aiškiai nurodantis, kokias sąlygas turite taikyti, kad būtumėt tikslūs
ir viską kontroliuotumėte žiurkių bėgimo eksperimente.
Pasiaiškinau tolimesnę šio tyrinėjimo istoriją. Vėlesnis eksperimentas,
ir kitas po jo visiškai necitavo p. Jango. Niekada nebuvo panaudotas joks
jo koridoriaus padėjimo ant smėlio ar didelio kruopštumo kriterijus. Jie
tiesiog tęsė žiurkių gainiojimą tuo pačiu senu būdu ir nekreipė jokio dėmesio
į p. Jango didžiuosius atradimus, ir jo straipsniai nėra cituojami, kadangi
jis ničnieko neatrado apie žiurkes. Iš tikrųjų jis atrado visus dalykus,
kuriuos reikia padaryti, norint ką nors atrasti apie žiurkes. Tačiau nekreipti
dėmesio į panašius eksperimentus yra būdingas krovinių kulto mokslo pavyzdys.
Dar vienas pavyzdys yra p. Raino ir kitų viršjutiminio suvokimo eksperimentai. Kadangi daugelio žmonių buvo kritikuota, o ir jie patys kritikuodavo savo eksperimentus, tai jie tobulina savo metodus, iki efektai tampa mažesni, mažesni, dar mažesni, iki palaipsniui išnyksta. Visi parapsichologai ieško kokio nors bandymo, kuris gali būti atkartotas, kurį galima vėl įvykdyti ir gauti tą patį efektą, kad ir statistiškai. Jie gainioja milijoną žiurkių, ne, šįkart - žmonių, jie atlieka daugybę dalykų ir gauną tam tikrą statistinį efektą. Kitą kartą tai pabandę, jie to nebegauna. Ir štai atsiranda žmogus, sakantis, kad tikėtis atkartojamo eksperimento yra netaikytinas reikalavimas. Šitai - mokslas?
Tas žmogus dar šneka apie naują instituciją, savo atsistatydinimo iš Parapsichologijos instituto direktoriaus kalboje. Ir, pasakodamas žmonėms, ką daryti toliau, jis sako, kad vienas iš jiems reikalingų padaryti dalykų yra mokyti tik tuos studentus, kurie parodė savo sugebėjimą gauti priimtino masto PSI rezultatus, - negaišti laiko tiems trokštantiems ir susidomėjusiems studentams, kurie gauna tik atsitiktinius rezultatus. Labai pavojinga turėti tokią mokymo nuostatą: mokyti studentus, kaip gauti tik tam tikrus rezultatus, o ne kaip atlikti eksperimentą, laikantis mokslinio integralumo.
Taigi, linkiu jums tik vieno - sėkmės būti ten, kur galite laisvai puoselėti tą integralumą, kurį apsakiau, ir kur nesijaustumėte spaudžiamas reikmės išlaikyti savo pareigas organizacijoje ar finansinę paramą, ar taip toliau, kad savo integralumą prarastumėte. Tebūna jums duota ši laisvė.
Ričardas Feinmanas