Lotyniškai "perpetuum mobile" - "amžinai judantis". Tai - pažodinis vertimas. Bet išgirdę tą žodžių junginį, paprastai suprantame, kad kalbama apie amžinąjį variklį, t.y. tokį mechanizmą, kuris be jokio energijos šaltinio nuolatos pats juda ir dar gali ką nors judinti. Įtaisytum jį į automobilį, tai nereikėtų nei benzino, nei išmetamomis dujomis aplinkinių nuodyti, tik važiuok sveikas. Ir įsivaizduokite, mūsų korespondentas Aloyzas tokį variklį išrado. Taip, tikrai. Teisingiau, atrado, nes išrado ir sukūrė jį gamta, bet žmonės nepastebėdami vis praeidavo pro šalį. O mūsų korespondentas Aloyzas pastebėjo ir panoro pranešti apie tai visam pasauliui. Nutarė, taip sakant, pagaliau padovanot šį variklį žmonijai. Tačiau, prieš skelbiant pasaulinėje spaudoje, kiekvieną atradimą juk reikia moksliškai pagrįsti ir įteisinti. Tad, norėdamas pasikonsultuoti, korespondentas kreipėsi į visiems pažįstamą patį geriausią mokslinį konsultantą Dominyką Protą.
Korespondentas. Laba diena, profesoriau.
Profesorius Protas. Sveiki, tamsta. Matau, šypsotės lyg jaunas mėnulis. Turite gerų naujienų?
Korespondentas. Nepatikėsite, profesoriau, bet... išradau amžinąjį variklį!
Profesorius. Naa jau... Maniau, kad ką nors įdomesnio pranešite. O perpetuum mobile, - juk tokių projektų save gerbiančios mokslų akademijos jau prieš porą šimtmečių nebesvarstė!
Korespondentas. Sakiau, nepatikėsite! Tačiau jis tikrai egzistuoja, ir jūs pats ne kartą susidūrėte, bet paprasčiausiai nepastebėjot!
Profesorius. Tuščiai nesiginčykim. Jei manim pasitikite, atskleiskite pagaliau man tą jo veikimo paslaptį. Tačiau aš manau, kad iš jūsų variklio žmonijai didelės naudos nebus.
Korespondentas. Viskas kilo iš to, kad neseniai skaičiau apie šiluminį molekulių ir atomų judėjimą. Buvo parašyta, kad, kai medžiagą šaldome, ją sudarantys atomai virpa vis rečiau ir rečiau, bet niekada, netgi absoliutaus nulio (apytiksliai 273 laipsniai šalčio) temperatūroje, netgi atviro kosmoso šaltyje nenustoja virpėti. Skaičiau, kad tai vadinama nuliniais virpesiais. Jūs pats, profesoriau, dar birželio mėnesį pasakojote, kad atomuose elektronai be paliovos plazda, juda. Argi galime juos kaip nors sustabdyti?
Profesorius. Ne...
Korespondentas. Valio! Vadinasi, mano idėja teisinga: juk tai ir yra amžinasis variklis, perpetuum mobile! Juda amžinai ir nesustabdomai. Ką dabar pasakysite?
Profesorius. Džiūgauti dar anksti. Tačiau sveikinu, sveikinu jus, jaunuoli. Jei, tokio amžiaus būdamas, jau turite savą amžinojo variklio idėją, tai vėliau gal tikrai ką nors naudingo atrasite. Pavyzdžiui, būdą išvengti Žemės traukos.
Korespondentas. Kaip, kodėl tik vėliau? Nejaugi dabar mano idėja niėkam tikusi? Profesorius. Ne, to nesakau. Perpetuum mobile, amžiną judėjimą, jums pavyko dar sykį atrasti. Jau senovės graikai sakė: "Viskas juda, viskas keičiasi". O kad jūsų "amžinai judantis" būtų ir amžinasis variklis, dar reikia labai daug. Reikia, kad jūsų virpantys atomai priverstų dar ką nors virpėti, suktis, judėti arba bent įšilti. Ir ne šiaip ką, o jau tikrai apčiuopiamą, didelį kūną. Patys ato ai mažulyčiai, elektronai - dar mažesni, juda ir virpa jie chaotiškai, vienas vienon, kitas - kiton pusėn. Jeigu ir pasisektų uždėti jiems pavalkus, kaip nors įkinkyti, kad visi vieną didelį vežimą trauktų, tai vis vien temps jie į skirtingas puses, ir vidutinis efektas bus nulis. Visai kaip Krylovo pasakėčioje apie gulbę, vėžį ir lydeką.
Korespondentas. Nejaugi nebegalima sugalvoti, kas mano idėją išgelbėtų?
Profesorius. Deja, kolega, deja... Amžinąjį variklį uždraudė pati gamta savo dėsniais. Ir senokai jau žmonės tuos dėsnius nustatė. O juk buvo laikai, kai kurti amžinuosius variklius buvo populiaru, netgi madinga, kai įvairių projektų buvo tūkstančiai, jei ne daugiau. Bet visi aliai vieno tie projektai turėjo didžiulę ydą: vieni pagal juos pagaminti varikliai visai neveikė, kiti veikė, bet neamžinai. Neveikdavo amžinai, ir baigta, nes nevykę išradėjai arba nesąmoningai stengdavosi pažeisti energijos tvermės dėsnį, arba tikėdavosi šaltesniu kūnu sušildyti šiltesnį...
Turiu pridurti, kolega, kad šios iš pažiūros nevaisingos idėjos vis dėlto davė impulsą technikos vystymuisi, konkrečiai, skatino mažinti trintį besisukančiuose mechanizmuose. Ką gali žinoti, gal ir jūsų mintys apie atomų, jų branduolių, elektronų virpėjimą kada nors padės, pavyzdžiui, pastatyti pirmąją chronoelektrinę, kurioje elektros energiją gamins laiko tėkmė.
Korespondentas. Labai to norėčiau. Bet ar tai įmanoma?
Profesorius. Čia - filosofinis klausimas. Todėl mažai tikėtina, kaip rašė vienas matematikas, kad į tokį klausimą bus pakankamai tiksliai atsakyta.
Tačiau jau atleiskite man, skubu į aerouostą. Matote: ir lagaminai sukrauti...
Korespondentas. Profesoriau, tai aš atsiprašau, kad jus trukdau. O ar toli iškeliaujate?
Profesorius. Vykstu į tarptautinę mokslinę
konferenciją, kuri nagrinės nežemiškų
civilizacijų klausimus. Būtinai užsukite po
poros savaičių, turėsiu jums ką papasakoti.