Kokį prisimenu Zigmą Kupliauskį?

Su Z. Kupliauskiu susipažinau būdamas III kurso studentas – 1975 m. pabaigoje. Jo vadovaujamas ėmiau rengti kursinį darbą. Pirmieji ryškesni įspūdžiai apie Z. Kupliauskio asmenybę ėmė formuotis 1976 m. vasarą – per gamybinę praktiką. Greitai tapo aišku, kad tai geranoriškas, paprastas, blaiviai mąstantis ir turintis puikų humoro jausmą bei šmaikštų liežuvį žmogus. Prieš praktiką jis supažindino su saugumo technika: „Aš esu įsitikinęs, kad jei jūsų amžiaus ir išsilavinimo žmogus kiša nosį ten, kur per ją gali kas nors trinktelėti, o paskui taip ir atsitinka, vadinasi, taip jam ir reikia.“ Tik tiek.

Tą vasarą ėmiau skaičiuoti atomų charakteristikas kursiniam darbui. Šiam darbui tiesiogiai vadovavo A. Kupliauskienė. Dirbome tuometiniame Fizikos institute. Z. Kupliauskis kasdien apsilankydavo, paklausdavo, kaip sekasi ir patogiau įsitaisęs išskleisdavo „Tiesą“. Garsiai paskaitydavo kai kurias vietas. Skaitydavo nieko nepridėdamas, tačiau su tam tikra intonacija, loginiais kirčiais, pauzėmis ir negalėdavai atsistebėti: koks įdomus laikraštis toji „Tiesa“! Kvatodavom visi iki ašarų. Sugebėjimas įžvelgti juokinga viskame – ko gera, vienas ryškiausių Z. Kupliauskio bruožų.

Ketvirtame kurse jau klausėmės Z. Kupliauskio paskaitų. Skaitė atomo teorijos spec. kursą. Per paskaitas taip pat neapsieita be istorijų – ir juokingų, ir pamokomų, žodžiu, iš gyvenimo. O kurso medžiaga buvo labai konkreti – kaip kvantinės mechanikos, judesio kiekio teorijos ir grafinio skaičiavimo metodo žinias pritaikyti konkretiems atomo charakteristikų skaičiavimams.

Paskui buvo diplominis darbas, mokslinis darbas universitete, disertacijos rengimas, gynimas. Visą tą laiką šalia buvo Z. Kupliauskis. Tuomet atsiskleidė dar vienas jo bruožas – nepalikti mokinių „ant ledo“. Jis visuomet jautė atsakomybę už tuos, kuriems vadovavo.

Kartu vykome į mokslines konferencijas. Kelionėse nebuvo nuobodu – Zigmas kiekvienu atveju turėjo ką pasakyti. Vieną vėlyvą, bet šiltą rudens vakarą ėjome per miegantį Užgorodą ir šnekučiavomės. Paklausiau, ką jis manąs apie tolesnio darbo kryptį, kuo dabar, apgynus disertaciją, reikėtų užsiimti. Zigmas vietoj atsakymo pateikė tokią istoriją. Vienas sunkumų kilnojimo pasaulio čempionas, paklaustas, ką reikia daryti norint tapti pasaulio čempionu, atsakė: „Negaliu tiksliai pasakyti, ką reikia daryti, bet tikrai žinau viena: kažką daryti būtinai reikia“.

Voroneže 1980 m. ir Atomo teorijos seminare 1983 m.

O vieną žiemos rytą mudu stovėjome prie lango traukinyje, ir Zigmas prabilo eilėmis. Citavo A. Mikutą, R. Bernsą. Tada supratau, kad jis mėgsta eiles. Ne tas, kur dūsaujama, o kupinas gyvenimo išminties, ironijos.

Taip atėjo 1986-ieji. Černobylio katastrofa. Vizitai pas gydytojus. Ligoninės. Mokslininkas negalėjo nežinoti tiesos apie savo ligą. Kartą pasakė: „Geriausiu atveju liko 10 mėnesių“...

Z. Kupliauskis buvo labai mėgstamas studentų. Nuolatinis FIDI dalyvis. Prisimenu studentus piešiant plakatą su Z. Kupliauskio citata: „Gyvenimas tuo ir gražus, kad ne viskas jame gražiai užsirašo“.

Kolegos iš Mokslo ir enciklopedijų leidybos instituto, išgirdę, kad rengiami prisiminimai apie Z. Kupliauskį, prašė būtinai parašyti, kad šiltai prisimena jį kaip rengtos Fizikos enciklopedijos (deja, neišleista) mechanikos skyriaus kuratorių. Buvo labai pareigingas, dalykiškas, geranoriškas. Žodžiu, toks, kaip ir visur gyvenime.

Viktoras Brijūnas