 |
 |
||
| Gustavas Gontis | |||
| 1 puslapis | Biografija | Kūryba | Kontaktai | |||
| Apie kūrybą ::. | |||
|
|
|
Iš tikrųjų tai neturinti analogo šešių prozos (neskaitant eilėraščių knygelių) knygų rinktinė, kurioje vieno žmogaus atsiminimais bandytas atspindėti ilgas jo ir jį supusių žmonių gyvenimas, pradedant artimųjų pasakojimais apie autoriaus prosenelio šeimos atvykimą į kaimą, tapusį autoriui ir kitiems jį supusiems žmonėms gimtuoju (pagal tėvų, jų giminių pasakojimus), iki autoriaus darbinės veiklos pabaigos. Pirmoji knyga – tai giminės istorija nuo prosenelio Baltramiejaus persikėlimo į autoriaus gimtąjį kaimą. Joje pagal tėvų, giminių, kaimynų pasakojimus šiltai, poetiškai aprašoma kiekviena kaimo šeima, kiekviena sodyba, medis. Antrojoje – vienkiemin išsikėlusios šeimos vargai ir džiaugsmai, jų darbai, vaikų sparnų skleidimasis ir skrydis iš gimtojo lizdo. O toliau – dar gražiau. Keturiose knygose smulkiai aprašytas visas išsilavinusio žmogaus gyvenimas – darbas, tarybiniu laikotarpiu ruošiant žemės ūkio specialistus įvairioms Lietuvos vietovėms Jakiškių žemės ūkio mokykloje ir Joniškėlio, Rietavo bei Marijampolės žemės ūkio technikumuose. Fenomenalios atminties žmogus,
bet kada galintis pasakyti, koks tų metų spalį ar
vasarį buvo oras, kiek tais ar kitais metais
technikumo mokomajame ūkyje buvo prikulta iš
hektaro vienokių ar kitokių grūdų, kokia tais
metais žiema ar pavasaris buvo jo prižiūrėtoms
bitėms (išėjęs į pensiją dvidešimt metų laikė
bites) ir pan. Per giminę nukeliavo daugiausia jo
atsiminimais paremtas aprašytojo laikotarpio
Giminės medis. Tėvo brolis ir seserys baigė
aukštuosius mokslus, kaip ir jų vaikai, jų vaikų
vyresnieji vaikai. Tai jau giminės tradicija. Manau, kad jeigu jis
tebeturėtų tokias šviesias akis, kokios, būdamas
89-ių metų, yra atminties, aprašęs bei daug kartų
perrašęs visą nugyvento gyvenimo istoriją, būtų
parašęs jo apmąstymo studiją-apibendrinimą, bet
tai gal padarys šios šeimos ar jos atžalų atžalos.
Jo Gyvenimas tęsiasi... Duktė Gita Marcinkevičienė-Gontytė Pagrindiniai kūrybos tikslai ir rezultatai„Vinkšnėnų kaimo istorijos" – kaimas, jo istorinė raida ir pagrindiniai įvykiai formavo kaimo žmones. Baudžiava, 1863 metų sukilimas, baudžiavos panaikinimas, spaudos draudimo panaikinimas. Pirmasis pasaulinis karas. Lietuvių kovos dėl Nepriklausomybės, Nepriklausomybės atgavimas, kėlimasis į vienkiemius. „Sugriautos tvirtovės“ – vienos šeimos gyvenimas, išsikėlus į vienkiemį. Daugiausia dėmesio skiriama šeimos ūkio žemės darbams, intensyvėjančiam ūkininkavimui aprašyti. Prasmingai atskleidžiamas vaikų mokymas ir auklėjimas, teisingumo pradų ugdymas. Plačiai vaizduojamas mokymasis Šiaulių berniukų gimnazijoje, Dotnuvos žemės ūkio akademijoje, atskleidžiami kaimiečių ir miestiečių santykiai bei karo ir pokario įvykiai, atnešę daug skaudžių išgyvenimų vienkiemio gyventojams. Apybraiža „Tiesos beieškant“ sudaryta iš dviejų dalių – „Nešu šviesą“ ir „Dirvonėlių tiesa“, parašytų remiantis autobiografiniais faktais. Tai pagrindinio veikėjo Justo Garnio dvi darbo vietos: Linkaičių žemės ūkio mechanizavimo mokykla ir Dirvonėlių žemės ūkio technikumas. Kas dirbo ar mokėsi tose mokyklose, nesunkiai supras, jog tai Joniškio r. Jakiškių žemės ūkio mechanizavimo mokykla ir Pasvalio (tuo metu Joniškėlio) r. Joniškėlio žemės ūkio technikumas. Veiksmas čia susipina su kitais įvykiais, daugiausia vykstančiais autoriaus gimtajame Šiaulių valsčiaus Vinkšnėnų (knygoje Vikšrių) kaime. Viskas buvo seniai, daug kas primiršta, gali būti ne taip suprasta. Palikti tik didžiųjų Lietuvos miestų ir upių pavadinimai. Aprašymo forma beletrizuota, populiari. Pagrindinis veikėjas Justas Garnys ieško jam priimtino teisingo gyvenimo būdo, kol galutinai nugali teisingumo kryptis. Sunkiomis sovietinėmis sąlygomis, kur teisingumas buvo kasdien pamintas po kareivių, saugumiečių ir enkavedistų kojomis, išsilaikyti teisingam buvo sunku. Knygoje rasite ne tik tų mokyklų gyvenimą, bet ir plataus gyvenimo nutikimus ir pasaulinių įvykių aptarimus kaimo sąlygomis. „Laisvės kibirkštėlė, arba Rietavo romanas“ parašytas autobiografiniu pagrindu. Rietavo žemės ūkio mokykla, greitai tapusi Rietavo žemės ūkio technikumu, buvo įkurta kunigaikščių Oginskių buvusio dvaro centrinėje dalyje. Pagrindinis knygos veikėjas direktorius Justas Garnys savo darbuose ir asmeniniame gyvenime stengiasi įgyvendinti teisingumą, puoselėja lietuvių tautinį sąmoningumą. Autoriaus tikslas – išreikšti tuometį protestą prieš girtavimą, apgaulę, grobstymą, chuliganizmą ir kitas negeroves. Sunku buvo tai pasiekti sudėtingos, netgi žiaurios santvarkos laikotarpiu. Šį tikslą autorius stengėsi įgyvendinti kraštiečių labui, kad neitum į kapą be likusio ženklo, jog žmogumi buvęs (V. Kudirka). Knygoje taip pat pateikti žmonių pasakojimai apie Oginskių giminės gyvenimą Rietavo dvare, kunigaikščio Irenėjaus Oginskio likimą. „Verdenė“ – penkių knygų serijos paskutinioji knyga, kurioje aprašomas Mironiškių (Marijampolės) žemės ūkio technikumas. Jame autorius pradėjo savo darbą 1961 metais. Čia jis rado gerą, bet apleistą mokomąją bazę, turėjo plačias galimybes pritaikyti įgytą patyrimą. Svarbiausius rezultatus atspindi sparti mokomojo ūkio plėtra, kuri įvertinta autoriui suteikiant nusipelniusio agronomo vardą. Knygoje detaliai aprašomas technikumo dėstytojų mokomasis ir auklėjamasis darbas, jų tarpusavio santykiai ir mokyklos raida brandaus socializmo laikotarpiu. Literatūrinio darbo rezultatais Gustavas Gontis per daug nesidžiaugia. Nepasiektas aukštas literatūrinis lygis. Ryškesnė kaimo gyvenimo istorinė, kraštotyrinė, organizacinė reikšmė. Autoriui svarbi mokyklų pedagoginė, organizacinė ir jo asmeninės kovos už teisingumą esmė. Darbas skiriamas kaimo žmonėms, jaunimui, žemės ūkio mokyklų moksleiviams, autoriaus mokiniams ir bendradarbiams dėstytojams. Gustavas Gontis |
|
| © 2007, G. Gontis | |||
