Agronomui rašytojui Gustavui Gončiui 2011 m. sausio ketvirtą dieną sueina devyniasdešimt metų. Gustavas Gontis gimė 1921 m. sausio 4 d. valstiečių šeimoje Šiaulių valsčiaus Vinkšnėnų kaime. Gustavą, trumpiau namie vadinamą Guste, vos penkerių metų amžiaus, su vieneriais metais vyresniu broliu Vytautu, namie vadinamu Vice, Tėvelis Vincas Gontis 1926 metų rudenį pradėjo namie mokyti skaityti, rašyti ir skaičiuoti. 1928 m. vasarą jie jau gerai skaitė ir rašė, buvo išsprendę visus 3 skyriaus uždavinyno uždavinius. Rugsėjo 1 d. juos abu priėmė į Pakarčiūnų kaimo pradžios mokyklos trečią skyrių. 1929 metais baigę Pakarčiūnų pradžios mokyklos tris skyrius, jie pradėjo lankyti Šiaulių dešimtos pradžios mokyklos ketvirtą skyrių. 1930, Vytauto Didžiojo metais, pavasarį jie baigė ketvirtą skyrių.

Vasarą Tėvelis abu sūnus nusivedė į Šiaulius į mitingą prezidentui Antanui Smetonai sutikti. Čia jie matė tribūnoj Antaną Smetoną ir valdžios atstovą, klausėsi jų kalbų. Vakare jie nuėjo į paviljoną žiūrėti vaidinimo. Nedaug jie tematė, bet liko vaidinimo metu pasakyti žodžiai: „Vytautas Didysis ne toks buvo, kaip Jogaila“.

1930 metų rugsėjo 1 d. Gustavas ir Vytautas Gončiai buvo priimti į Šiaulių valstybinės berniukų gimnazijos I klasę. Tai buvo lotynistų klasė.

Aštuoni metai į gimnaziją. Kasdien 8 kilometrai ten ir 8 atgal. Kiek išminta purvo, kiek sniego takų, kiek iškentėta vėjo, lietaus, sniego, kas suskaičiuos. Kiek gražių pavasario ir rudens dienų, kiek matyta gamtos reginių: parskrendant paukščius, ypač žąsis ir gerves, pasirodant gandrus, pempes, vieversius ir kitus paukščius.

Vakarais vaikai dažnai pašerdavo, girdydavo ir kreikdavo gyvulius. Kalėdų ar Velykų atostogų metu – darbai miške, kertant rastus ir juos parvežant. Vasarą darbai ūkyje nuo saulės patekėjimo iki laidos.

1938 metų pavasarį Gustavas baigė Šiaulių valstybinę berniukų gimnaziją ir rudenį – jis jau Dotnuvos Žemės ūkio akademijos agronomijos skyriaus studentas. Gera buvo mokytis jaunam kaimo vyrukui kaimiškame Dotnuvos Žemės ūkio akademijos miestelyje. Čia pergyventi visi pasauliniai įvykiai: Austrijos aneksija, Sudetų, Čekoslovakijos, Klaipėdos užėmimas, Raudonosios armijos dalinių įvedimas į Lietuvą, Lenkijos užpuolimas ir 1940 metų birželio 15 d. Lietuvos okupacija, net 1941 vokiečių karo pradžia prieš Sovietų Sąjungą.

Atmintini liko rektoriai Vilkaitis ir Vitkus. Ilgaamžiai profesoriai Tonkūnas, Kundrotas, Viktoras Ruokis, Katelė, Jucaitis, J. Petraitis ir kiti. 1941 metų birželio 14 d. buvo ištremti buvęs rektorius Vilkaitis ir profesorius Stanišauskas, laborantas Sadūnas.

1940 metų vasarą rūšiavo žemę Švenčionėlių valsčiuje du mėnesius. 1942 m. pavasarį jis išlaikė valstybinius egzaminus ir įgijo agronomo specialybę. Tada du metus dirbo tėviškėje ūkyje, slapstėsi nuo vokiečių mobilizacijos. 1944 m. balandžio mėnesio 1 d. pradėjo dirbti Šiaulėnų agronomu prie Šiaulių apskrities agronomo Mykolaičio. 1944 m. liepos mėnesio 27 d. Sovietų armijai užėmus Šiaulius, Gustavas buvo tėviškėje. 1944 rugpjūčio mėn. 8 d. jis pradėjo dirbti Radviliškio valsčiaus agronomu, o nuo 1945 m. vasario 1 d. Šiaulių apskrities Žemės ūkio skyriaus vedėjas J. Petraitis Gustavą Gontį paskyrė Jakiškių  Žemės ūkio mechanizavimo mokyklos (Joniškio r.) direktoriaus pavaduotoju mokymo reikalams. Mokykla buvo pradėta organizuoti Gataučių tarybiniam ūkiui priklausiusiame seno Jakiškių dvaro apleistame centre. Visa mokykla turėjo susitalpinti sename dvaro rūme. Be jo buvo tik ūkinis pastatas, kur gyveno pora darbininkų šeimų ir apgriuvęs molio tvartas, dar nedidelis plytų sandėlis.

Pradžioje direktoriumi buvo Gataučių tarybinio ūkio direktorius, po mėnesio paskyrė direktoriumi Meškauską. Sunkiomis pokario sąlygomis teko organizuoti traktorininkų kursus. Prieš pat gegužės mėn. 1 d. buvo išleistas 141 traktorininkas. Gegužės mėnesio pradžioje, dingus direktoriui Meškauskui, Gustavas Gontis buvo pasiųstas į Žemės ūkio ministeriją ir paskirtas direktoriumi. Tik tada Žemės ūkio ministerija sužinojo, kad turi Jakiškių  Žemės ūkio mechanizacijos mokyklą. Sutvarkę kadrus, skyrė lėšas, pažadėjo skirti auto sunkvežimį, traktorių ir kitą techniką. Direktoriumi G. Gontis dirbo 8 mėnesius. Gavo sunkvežimį Ševrolet, rudenį traktorių ATZ-Nati ir pagrindinę techniką prie jo. Gontis paprašė Žemės ūkio ministerijos vėl paskirti jį pavaduotoju mokymo reikalams, o direktorių tegu skiria kitą. 1946 metų sausio 10 d. direktoriumi buvo paskirtas demobilizuotas Tregubas, o Gontis paliktas pavaduotoju.

1947 metų pavasarį G. Gontis paprašė Žemės ūkio ministerijos atleidžiamas iš pareigų ir skiriamas kur nors į Žemės ūkio technikumą pas gerą vadovą agronomą, kad įgytų geros patirties.

1947 m. birželio 10 d. Gustavas Gontis paskiriamas Joniškėlio (Pasvalio r.)  Žemės ūkio technikumo mokomojo ūkio valdytoju, vėliau dėstytoju. Technikumo direktorium dirbo Justas Gedminas, patyręs agronomas, dirbęs dvejose žemės ūkio mokyklose vedėju, iš viso 22 metus. Buvo tik 4 grupės moksleivių, todėl direktorius J. Gedminas visą dėmesį skyrė mokomajam ūkiui. Šalia pagrindinių pareigų Gontis dėstė žemės ūkio mechanizavimo kursą agronomijos specialybės moksleiviams. Per metus G. Gontis, įgijęs patyrimą, paprašė direktoriaus atleisti jį iš mokomojo ūkio valdytojo pareigų, paliekant dirbti dėstytoju. Nuo 1949 metų sausio jis liko dėstytoju.

1948 metais, įsteigus žemės ūkio mechanizavimo skyrių, 1949 metų rugsėjo 1 d. pradeda dėstyti jiems žemės ūkio mašinų kursą.

 1948 metų rugsėjo 1 d. Joniškėlio žemės ūkio technikume ėmė dėstyti istoriją Liongina Jonkutė, visų artimųjų vadinama Lionyte, ji buvo kilusi iš Jakiškių kaimo Joniškio valsčiaus. Jau nuo 1945 metų pradžios G. Gontis ją pažino ir ėmė su ja draugauti. 1945 metų rugsėjo 1 d. ji išvažiavo į Vilnių studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą, po metų perėjo į istorijos fakultetą.

1948 m. rudenį Gustavas Gontis ir Liongina Jonkutė sukūrė šeimą. 1949 metų spalio mėnesio 6 d. gimė jų dukrelė Gita, jų vadinama Gitute.

Justas Gedminas vadovavo Joniškėlio Žemės ūkio technikumui ir jo mokomajam ūkiui. G. Gontis gerai sutarė su direktorium, gerbė jo patyrimą. 1948 metais mokomasis ūkis pasiekė vidutinį grūdinių kultūrų derlingumą 25 centneriai iš hektaro ir užėmė I vietą žemės ūkio technikumų tarpe.

1950 metais direktorius J. Gedminas buvo pakviestas į dviejų agronomijos specialybę baigusių jaunųjų agronomų vestuves. Grįžęs iš vestuvių, sutikęs G. Gontį kieme jam pasakė: „Vestuvėse dalyvavo ir keli vyresni mechanizavimo skyriaus III kurso moksleiviai. Tarp jų kilo ginčas – kas geriausias jų dėstytojas. Vieni siūlė vienus, kiti kitus. Pašoko Giedris: „Gontis yra geriausias mūsų dėstytojas. Jis ne tik išmokė mus žemės ūkio mašinas, bet išmokė kaip su jomis dirbti, pamokė, kaip reikės mums dirbti, baigus technikumą.“ Visi su juo sutiko. Aš manau, kad mums kada nors reikės jus įvertint“.

1951 metų rugpjūčio mėnesio gale į technikumą atvažiavo kadrų parengimo valdybos viršininkas. Pasišnekėjęs su direktoriumi ir pakvietęs G. Gontį, pasiūlė jam važiuoti į Rietavo Žemės ūkio mokyklą direktorium:

– Ten dabar žemės ūkio mokykla, bet jau priimtos dvi grupės į žemės ūkio technikumo agronomijos specialybę. Ten tuojau bus žemės ūkio technikumas, – pasakė Ch. Markovas. – rašykite pareiškimą.

Gontis parašė pareiškimą ir nuo 1951 m. lapkričio 1 d. buvo paskirtas Rietavo (dabar Plungės r.) Žemės ūkio technikumo direktoriumi. Dar porą mėnesių padėstęs, G. Gontis išvažiavo į Rietavą. Pirmąją dieną iš ryto G. Gontis su buvusiu direktorium Meškunsku, pavaduotoju mokymo reikalams V. Beržiūnu, mokomojo ūkio valdytoju Jurkėnu ir vyr. buhaltere surašė Rietavo  Žemės ūkio mokyklos perdavimo-priėmimo aktą, ir trys vyrai Gontis, Beržiūnas ir Jurkus išėjo technikumo ir mokomojo ūkio apžiūrėti. Apėję technikumo sodybą ir mokomojo ūkio lankas, supažindino naująjį direktorių su padėtimi ir laukų ribomis, susėdo direktoriaus kabinete padėčiai aptarti. Direktorius G. Gontis iš karto davė pirmuosius nurodymus:

– Moksleivių tik dvi grupės, viskuo, ko reikia su moksleiviais, užsiims pavaduotojas V. Beržiūnas, o aš imsiuos mokomojo ūkio reikalų kartu su jo valdytoju. Abu lauko darbininkus rytoj pasiųskite laukų arti. Grūdams valyti pavaduotojas V. Beržiūnas duos po du moksleivius kasdien budėjimo tvarka. Su moksleiviais dirbs sandėlininkas Praninskas. Ūkio valdytojas tuojau paima du vyrus lauko darbams ir pakviečia kalvį J. Ruibį, tegu jie stato kalvę. Vietą mes jau apžiūrėjome, rastus tegu pjauna iš ūkio miško. Tuojau priimti stalių, tegu įsiruošia staliaus dirbtuvę ir dirba. Kiekvieną dieną ateisiu į darbų paskirstymą ir ką reikės su valdytoju aptarsime. Turėsime sukurti ūkį.

Per kelis metus sukūrė mokomąjį ūkį, atremontavo tvartus, pastatė daržinę, pastatė virtuvę kiaulėms pašarui virti, įsisavino visą žemę – 149,5 ha. 1955 metais prisidėjo dar 200 ha žemės. Metai iš metų augo technikumas. 1952 m. rugsėjo 1 d. jis gavo Rietavo  Žemės ūkio technikumo vardą. Didėjo moksleivių skaičius, didėjo dėstytojų skaičius. Gustavas Gontis šalia ūkio darbų užsiėmė ir technikumo darbais, ypač auklėjamuoju darbu, gamybinio mokymo tobulinimu visose mokymo srityse. 1955 metais išleista pirmoji jaunųjų agronomų laida. Į valstybinius egzaminus atvažiavo iš Kauno Žemės ūkio akademijos K. Dereškevičius. Direktoriui jis buvo pažįstamas dar iš Dotnuvos Žemės ūkio akademijos mokymosi laikų. Jiedu galėjo gan nuoširdžiai ir atvirai pasikalbėti. K. Dereškevičius buvo vienas iš jaunimo protesto organizatorių Kaune. 1956 metais valstybinių egzaminų kvalifikacijos pirmininku atvažiavo profesorius Juozas Petraitis. Jis Gustavui Gončiui buvo dėstęs gyvulininkystę. J. Petraitis daug papasakojo apie savo darbą vos baigęs Žemės ūkio akademiją. Daug papasakojo apie kunigaikščių Oginskių giminę, ypač apie Irenėją Oginskį ir jo vaikus Bogdaną ir Mykolą, apie savo darbus Plungės Žemės ūkio mokykloje ir Gruzdžių Žemės ūkio mokykloje.

Ėjo laida po laidos. Direktorius G. Gontis atsiėmė plytų sandėlį, 20x80 metrų, įrengė sporto salę. Direktoriaus remiami sportininkai, buvo pakviesti geri treneriai A. Stankūnas ir E. Stankūnienė, technikumo sportininkai pradėjo užimti prizines vietas respublikinėse olimpiadose. Direktorius atsiėmė gyvenamą namą Norbutiškėje ir sodybą naujai paskirtoje žemėje. 1959 – 1960 m. pastatė 200 vietų bendrabutį, bet galutinai įrengti nespėjo.

1959 m. technikumo kieme G. Gontį sutiko pagyvenęs žmogus:

– Aš – Antanas Poška, 8 metus studijavau sanskritą Indijoje. Galiu papasakoti moksleiviams paskaitą apie Indiją. Tuo aš užsidirbu pietus.

Direktorius sukvietė visus moksleivius iš pamokų į saliukę, A.Poška papasakojo gana įdomią paskaitą. Pietų metu jis dėstytojams papasakojo papildomai, ko nesakė moksleiviams.

Direktorius G. Gontis Rietavo žemė ūkio technikume įgyvendino teisingumą, jis nevaišino valdžios atstovų nei  Žemės ūkio ministerijos inspektorių, niekam nedavė nieko iš ūkio ir pats nieko neėmė. Tas nelabai tiko vietos valdžiai. Prireikė valdžiai apsukraus direktoriaus. G. Gontis, tai supratęs, nuvažiavo į Žemės ūkio ministeriją. Netikėtai jam pasiūlė važiuoti direktoriumi į Marijampolės, tada Kapsuko, Gyvulininkystės technikumą. Jis suprato, kad kažkas iš Rietavo valdžios jau susiskambino su ministerija ir pasiūlė direktorių pakeisti. G. Gontis nuo 1961 m. gegužės 1 d. buvo paskirtas Marijampolės Gyvulininkystės technikumo direktoriumi.

Liongina Gontienė Rietavo žemė ūkio technikume dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą bei istoriją. Kasmet auklėjo grupę moksleivių. 1953 m. balandžio 8 d. gimė sūnus Vytautas. 1954 m. rugpjūčio 27 d. gimė sūnus Vygintas ir 1960 metų vasario 4 d. gimė duktė Rasa. Vyriausioji Gita nuo 6 metų pradėjo lankyti Rietavo vidurinę mokyklą.

Vienas žymesnių įvykių Rietavo žemė ūkio technikume, kada dėstytojų grupelė, direktorius Gontis ir du moksleiviai Radžiūnas ir Kazlauskas kultūros namuos suvaidino dramą „Egzaminas“. Režisavo Klaipėdos dramos teatro artistas Vytautas Kancleris.

Gegužės 2 d. – pirmąją savo darbo dieną – direktorius G. Gontis su laikinai ėjusiu direktoriaus pareigas A. Naviku, profkomiteto pirmininku A. Bertašiumi ir mokomojo ūko valdytoju S. Turskiu autosunkvežimiu apvažiavo mokomojo ūkio laukus, apėjo sodybą ir tvartus, susirinko darbininkų kambaryje aptarti padėties. Paaiškėjo, kad per tris praėjusius metus grūdinių kultūrų derlingumas mažėja. 1958 m. gauta 18 cnt iš ha, 1959 m. – 16, 1960 m. – 14,7 cnt/ha. Ūkyje 400 ha geros žemės, visa drenuota. Aplaidumas akivaizdus. Ūkio valdytojas S. Turskis paaiškino:

– 1960 m. pavasarį aš tik atvažiavau čia dirbti, tik žvalgiausi, sėjai vadovavo agronomas J. Juodėnas. Turėjo 40 t amonio salietros. Truputį ją apdaužė, pylė į sunkvežimį, važiavo per laukus, o vyrai kastuvais barstė aplinkui. Pasėti miežiai, dar neišplaukę, sugulė, peržėlė piktžolėmis, net pjauti neteko. Aparė. Ankstyvesniais metais ūkio valdytojas Varlamavičius statė namą Kaune, neturėjo laiko. Palikdavo tvarkyti J. Juodėnui, o tas, neturėdamas paruošimo, lėtas žmogus, sunkiai tvarkėsi. Technikumo direktorius A. Valančiauskas, veterinarijos gydytojas, visai neskyrė dėmesio ūkiui. Šiemet aš tvarkausi.

Gustavas Gontis nurodė esamus trūkumus ir priemones toliau dirbti:

– Aš ateisiu pas jus dažnai. Aptarsime, suteiksime pagalbą moksleiviais. Reikalai turi pasitaisyti.

Antrąją dieną G. Gontis su pavaduotoju mokymo reikalams A. Mačioniu apėjo visas mokymo patalpas, bendrabučius, valgyklą, biblioteką. Direktorius pasakė:

– Šešti metai dirbate naujame mokomajame korpuse. Mokymo kabinetuose, jų ir kabinetais nepavadinsi, nėra rašomųjų lentų, nėra chemijos laboratorijos, nėra vaizdinių priemonių ir spintų joms sudėti. Ką Jūs veikėte iki šiol?

– Keitėsi direktoriai, keitėsi pavaduotojai. Aš dirbu pavaduotoju tik 3 metus.

– Visi dirbo, – pasakė Gontis.

Trečią dieną su ūkio vedėju V. Gaisriu direktorius apėjo visą sodybą, bendrabučius, katilinę, stalių dirbtuvę, aptarė, ką tuojau reikia padaryti.

– Su savo vyrais ir staliumi įruoškite rašomąsias lentas mokymo kabinetams, susitarę su pavaduotoju, padarykite pakabinamus stovus plakatams, lysteles plakatams ir žemėlapiams. Tuojau reikia įrengti chemijos laboratoriją. Toliau tarsimės, matysime ką reikia padaryti.

Nuvažiavo Gustavas Gontis į Vilnių, gavo ištraukiamąsias spintas chemijos laboratorijai. Laboratorija greitai buvo įrengta dviejuose kambariuose, kad vienu metu galėtų dirbti dvi pogrupės.

Pedagogų tarybos posėdyje, aptarus mokomąjį auklėjamąjį darbą, direktorius pastebėjo didelį aplaidumą, pareikalavo iš dėstytojų ir auklėtojų rimtai užsiimti darbu, kad semestrinius ir valstybinius egzaminus galėtų sėkmingai užbaigti.

Valstybiniai egzaminai praėjo silpnai. Direktorius Gontis nutarė rimtai pasiruošti pedagogų tarybos posėdžiui, skirtam pradėti naujus mokslo metus.

Pedagogų tarybos posėdyje direktorius Gontis kalbėjo 3 valandas. Jis išanalizavo, kaip reikia dirbti visose mokymo srityse, kaip dirbti auklėtojams, mokymo kabinetų vedėjams, metodinėms komisijoms, bibliotekai ir kitiems mokymo darbuotojams. Kai neliko laiko dėstytojams pasisakyti, viena dėstytoja paklausė:

– O kas mums belieka?

Direktorius atsakė:

– Technikumas didelis teatras, aš režisierius, Jūs – artistai. Visi tinkamai atlikime savo roles ir mes išgirsime toli mums plojant.

Direktorius G. Gontis ėjo, žiūrėjo, matė, aiškino, nurodinėjo, vadovavo visų darbui.

1963 m. direktorius, pabuvęs direktorių išvažiuojamajame technikumų direktorių seminare per Latvijos žemės ūkio technikumus, ėmė organizuoti mokymo kabinetų įruošimą ir apipavidalinimą su Gaisriu, jo darbininkais ir dėstytojais.

Buvo įrengtos vitrinos vaizdinėms priemonėms sudėti, botanikos, augalininkystės, bendrosios zootechnikos. Matydamas abejingumą darbe, pakeitė pavaduotoją A. Mačionį A. Naviku. Reikalai mokomajame darbe pagerėjo, nuolat aptariant, direktoriui prižiūrint, nurodant trūkumus.

Vienais metais technikumą aplankė suomių delegacija, kartu su jais vertėju atvažiavo Tomas Venclova. G. Gontis ir kiti bendradarbiai ir dabar atsimena T. Venclovą, kada apie jį išgirsta per spaudą ar radiją. 1961 m. rudenį, pradedant javų kūlimą sudėtinga kuliamąja, G. Gontis įvedė tvarką. Pirmą dieną jis pats išėjo prie kuliamosios su moksleivių grupe. Paprašė ūkio valdytoją S. Turskį pastatyti prie grūdų svarstykles. Prie grūdų svėrimo pastatė rimtą dėstytoją P. Varnagirį ir technikumo sekretorę rašyti važtaraščius. Grūdai buvo vežami į sandėlį prie technikumo. Vežė ūkio darbininkai. Sandėlyje grūdus priiminėjo pats ūkio valdytojas su sandėlininku pagal važtaraščius.

Vaikščiodamas apie kūlimo vietą, G. Gontis pagavo vieną darbininką, norintį maišą grūdų paėmus nuo vežimo pakišti po šiaudais.

– Stok. Maišą dėk į vežimą ir prie svarstyklių.

Agronomui J. Juodėnui liepė pakeisti vežėją ir perspėti, kad už panašius grobstymus bus nubaustas.

Tais metais visus kūlimo darbus prižiūrėjo G. Gontis, nors vadovauti kūlimui skyrė visada du rimtus dėstytojus su moksleivių grupe. Tais metais vidutinis grūdinių derlingumas buvo 21 cnt/ha.

1962 m. buvo šlapi, šalti ir lietingi. Dalį derliaus kūlė kuliamąja, dalį kombainu. Buvo įruošta sandėlyje jau dalis aktyvios ventiliacijos. Derlingumo vidurkis tik 22 cnt/ha. 1962 m. pavasarį G. Gontis susitarė su ūkio valdytoju, kad jis organizuos kompostų paruošimą su fekalijomis dviejuose durpžemio plotuose.

– Prie tų darbų mokėkite darbininkams trigubai, – pasakė direktorius.

Per vasarą kelis kartus tuos plotus perarė, perlėkščiavo, o rudenį sustūmė buldozeriu į volus, kaušiniu ekskavatoriumi krovė į mėšlakrates ir barstė laukuose.

1963 m. tuose laukuose buvo gauta miežių vidutiniškai iš hektaro atskiruose laukuose po 35, 37, o viename net 41 cnt/ha. Bendras grūdų vidutinis derlingumas 1963 metais buvo 28 cnt/ha. Tais metais dar keletą laukų patręšė tokiu būdu.

1964 m. bendras grūdinių derlingumas buvo 30,4 cnt/ha, tai didžiausias derlingumas Respublikoje.

Mokomojo ūkio reikalai kasmet gerėjo. 1965 m. buvo pridėta žemės mokomajam ūkiui iš aplinkinių kolūkių. Žemės bendras plotas pasidarė 905 ha. Derlingumo vidurkiai kiek krito, bet išsilaikė 26 cnt/ha ir panašiai. 1965 m. už gerus rezultatus mokomajame auklėjamajame darbe ir mokomajame ūkyje direktorius G. Gontis buvo apdovanotas nusipelniusio agronomo vardu. 1969 m. vasario 25 d. Marijampolės  Žemės ūkio technikumas buvo sujungtas su Atžalyno tarybiniu ūkiu ir sudarytas Marijampolės Tarybinis ūkis-technikumas. Direktoriumi buvo paskirtas Tarybinio ūkio direktorius A. Kažemėkas, o pavaduotoju mokymo reikalams – G. Gontis. Gamybininkas A. Kažemėkas nepažino pedagoginio darbo, atnešė girtavimo, apgaulės, blatą ir kitas negeroves.

G. Gontis 1971 metų rugsėjo 1 d. paliko dirbti dėstytoju. 1972 metais jis ėmė dėstyti žemės ūkio mechanizavimo specialybės moksleiviams žemės ūkio mašinas. Sutvarkė, išplėtė žemės ūkio mašinų kabinetą, įrengė žemės ūkio mašinų mokomąją aikštelę. 1974 m. jis ėmė vadovauti moksleivių artojų komandai, ruošė ją kasmet respublikinėms varžyboms.

Per septynis metus jo vadovaujama komanda užėmė tris pirmąsias vietas ir vieną antrąją, dvi trečiąsias ir vieną ketvirtąją, pačiose pirmosiose varžybose.

1980 m. technikumą aplankė Respublikos žemės ūkio technikumų direktorių ekskursija. T. Mickevičius, buvęs anksčiau kadrų parengimo valdybos viršininku, o dabar Buivydiškių tarybinio ūkio-technikumo direktorius pasakė:

– Jūsų žemės ūkio mašinų kabinetas pats geriausias ir turtingiausias technikume.

– Niekas man pirmosios, net prizinės vietos, neduoda. Pas mus nėra teisingumo.

1981 m. G. Gontis išėjo į pensiją, nors dar penkis metus dėstė nepilnu apkrovimu.

Pensijos laikotarpiui Gontis pasiruošė. 1980 m. įsigijo aštuonias bičių šeimas ir bitininkavo 20 metų. Įsigijo 4 nutrijas ir veisė jas penkis metus. Turėjo jau užaugusį sodą ir daržą.

Gustavas Gontis rašinėti pradėjo trylikos metų. Ketvirtoje klasėje su broliu Vytautu paleido ranka rašytą laikraštį „Kelias į šviesą“, skirtą mokiniams. Išleido kelis egzempliorius, atėjo pavasaris, egzaminai, ir leidyba baigėsi. Rašinėjo Gustavas retkarčiais eilėraščius. 1945 m. pradėjo dažniau rašyti. Užsiliko tik 1946 m. šeši eilėraščiai, juos įdėjo pirmosios eilėraščių knygutės gale. Gustavas rašė Joniškėly, Rietave, bet Rietave apystorį sąsiuvinį su eilėraščiais pametė. Rašė ir Marijampolėje.

Proza rašyti pradėjo 1978 m. Jis visą laiką svajojo aprašyti savo gimtojo kaimo gyvenimą, pagal Tėvelio Vinco Gončio pasakojimus. 1978 m. važiuodamas su kurortiniu kelialapiu į Druskininkus, pasiėmė storą aplanką ir 200 lapų popieriaus. Druskininkuose parašė pirmuosius 160 puslapių „Vinkšnėnų kaimo istorijų“. Pati pradžia išliko ir išleidžiant tą knygą. Ranka perrašė 6 kartus. Davė surinkti ir įrišti. Parodė „Vagos“ redaktoriui Justinui Kubiliui. Tas pasakė:

– Dalis prisiminimai, dalis beletristika. Reikia, kad būtų arba viena, arba kita.

Perrašė dar 2 kartus ir davė surinkti. Ėmė rašyti kitą knygą. Pavadino „Kelias į šviesą“. 1991 metais mirė žmona Liongina, liko vienas. Vasarą – sodas, daržas, bitės, o žiemą nuo spalio mėnesio atsidėjo vien rašymui. „Kelias į šviesą“ perrašė dar du kartus, o trečiasis egzempliorius jau buvo švarraštis. Davė surinkti ir įrišti, pakeitė pavadinimą – „Sugriautos tvirtovės“.

Trečią knygą per tris kartus parašė iš dviejų dalių „Nešu šviesą“ ir „Dirvonėlių tiesa“. Ketvirtą parašė per tris kartus, pavadinimu „Laisvės kibirkštėlė“ arba „Rietavo romanas“. Penktą knygą „Verdenė“ parašė per tris kartus, užbaigė 1996 metais. Ėmė rašyti „Pasaulio žmonijos tobulėjimo vizijos“ egzempliorių ir pasijuto užsigriebęs perdaug, padėjo ateičiai.

Ėmė rašyti „Gyvenimas, meilė, seksas“. Parašė du egzempliorius ir padėjo atsargai. Ėmė rūpintis knygų leidimu. 1999 balandžio 9 išleido Šiauliuose „Vinkšnėnų kaimo istorijas“. Išleido leidykla „Saulės delta“ 1000 egz. tiražu. Pirmas skyrius „Trys šeimos už tris skalikus“ prasideda 1843 metais. Tada iš Meškuičių dvaro Baltramiejaus Gončio šeima buvo išsiųsta gyventi į Vinkšnėnų kaimą prie Šiaulių miesto. Tame skyriuje aprašomas baudžiavos laikotarpis, 1863 metų sukilimo atgarsiai ir baudžiavos panaikinimas. Antras skyrius – šeimų istorijos, aprašytos visos senojo Vinkšnėnų kaimo gyventojų šeimos ir jų kai kurie gyvenimo bruožai. Pirma šeima aprašyta skyrelyje „Dovydaičiai ir jų liepa“. Čia tik paminėta Didžioji Vinkšnėnų Liepa. Leidyklos vedėja J. Kauneckienė ir redaktorė G. Pivorienė padarė didelę žalą knygai ir Vinkšnėnams. Jos savarankiškai išbraukė iš teksto „Kolūkio pirmininkas 1981 metais įsakė kaimo vyrams nupjauti Didžiąją Liepą. Jie atsisakė tai vykdyti. Atvažiavo pirmininkas, pavardė buvo nepaminėta, tai Jocas su savo vyrais ir technika nupjovė 200–300 metų liepą, supjaustė trumpom kaladėm ir kažkur išvežė“. Senieji kaimo gyventojai, tada buvę vaikais, prisimena tą gražų Vinkšnėnų kaimo paminklą ir stebisi, kad knygoje ji tik paminėta. Ne vienas klausia, o kur Liepa paliko?

Liko neaprašyta Biskių šeimos istorija. Autorius neturėjo davinių, bet paskutiniame skyriuje paminėjo, kad du Biskiai pusbroliai išsikėlė į pietinį kaimo lauką, pasidaliję valaką pusiau. Trečiame skyriuje aprašyta įdomūs keleto gyventojų gyvenimai. Ten įdėtas vaizdelis apie didįjį Vinkšnėnų gaisrą. Ketvirtame skyriuje – karai ir nepriklausomybė, aprašytas pirmasis pasaulinis karas, karai su bolševikais, bermontininkais ir lenkais, nepriklausomybės atgavimo atgarsiai.

Penktas skyrius – „Vienkiemiai ir naujos viltys“. Aprašytas Vinkšnėnų kaimo kėlimasis į vienkiemius. Papasakota apie Vincuko šeimos kėlimąsi į vienkiemį, pastatų statybas. Tuo pavaizduoti visų besikeliančių vargai. Vinkšnėnų kaimo istorijos turi didelę istorinę-kraštotyrinę reikšmę visiems skaitytojams, ypač Vinkšnėnų senųjų gyventojų ainiams, kurie išsikėlė į Šiaulius ir toliau po visą Lietuvą.

„Sugriautos tvirtovės“ išleistos 2000 metais Marijampolėje, leidykloje „Ramona“ 500 egz. tiražu, 422 puslapių apimties. Tai autoriaus tėvų Vinco Gončio ir Antaninos Gontienės šeimos istorija. Vincas Gontis, kaimo gyventojų vadinamas Vincuku, buvo pagrindinis šeimos mokytojas. Šalia jo be galo darbšti Antanina, dažniausiai vadinama Antosė. Vincukas, dar nevedęs, karšino savo tėvus, ir tėvas Kazimieras skyrė jam 8 dešimtines žemės testamentu. Dvi dešimtines skyrė vyriausiam sūnui Petrui, kaipo ligoniui.

Vincukas ir Antanina apsivedė 1919 m. Dar kaime gimė sūnus Vytautas, 1920 m. sausio 2 d. Sūnus Gustavas gimė 1921 m. sausio 4 d. ir duktė Aldona gimė 1923 m. vasario 15 d. Keliantis į vienkiemius, Vincukas paėmė pačias šlapiausias kaimo žemes, gavo 27 ha. Beveik centre lauko buvo žemiausia vieta nuo seno vadinama Būbliškiu. Šeima į vienkiemį atsikėlė 1924 m. rudenį. Čia buvo pastatyta tik trobelė ir daržinė. Pastatų statyba aprašyta knygos „Vinkšnėnų kaimo istorijos“ gale. Gyvenimas vienkiemy paliestas šio rašinio biografinėje dalyje. Vincukas ir Antosė sugebėjo per keturiolika metų nusausinti ir įsisavinti lankas ir sukurti intensyvų ūkį. Be to, jie 1935metais pasistatė gerą gyvenamąjį namą. Visa tai įvykdyti jiems padėjo surastas būdas gauti nuolatines pajamas pieną vežant į Šiaulių parduotuves ir dobilų ryšulių pardavinėjimas turguje. Didelį sumanumą Vincukas parodė ne tik vesdamas ūkį, bet ir mokydamas savo vaikus. Dar jaunus Vicę ir Gustę Vincukas pradėjo mokyti skaityti, rašyti ir skaičiuoti ir tuo paruošė juos, kad priimtų į trečią skyrių Pakarčiūnų pradžios mokykloje. Toliau ketvirtas skyrius 1929 m. rudenį dešimtoje pradžios mokykloje, o 1930 m. rudenį jau lanko Šiaulių valstybinę berniukų gimnaziją. 1938 m. Gustavas baigęs gimnaziją, išvyksta į Dotnuvos Žemės ūkio akademiją. Vytautas 1939 metais baigia gimnaziją, įstoja ir baigia Prekybos institutą Šiauliuose. Aldutė mokosi Pakarčiūnų pradžios mokykloje, vėliau Briduose ir Šiaulių mergaičių gimnazijoje. Ją baigusi 1941 m. įstoja į Prekybos institutą. 1932 m. gimsta Viktorija – Viktutė. Vaikai nuo mažens dirbo ūkyje, ypač vasaros atostogų metu, ir padėjo darbuose parėję iš mokyklos, net sekmadieniais. Vaikų mokymusi visą laiką rūpinosi Vincukas. Antosė – darbšti namų šeimininkė. Ji melžė karves, šėrė kiaules, rūpinosi kitais gyvuliais ir paukščiais, padėjo laukų darbuose. Pragyveno jie visus 1939, 1940, 1941 metų sunkumus, karą, vokiečių okupaciją, o vėliau ir Sovietų okupaciją. Vincukas mirė 1969 metais, turėdamas 81 metus, dar savo troboje. Antosė 1974 m. išsikėlė gyventi į Šiaulius pas dukterį Viktutę ir ten mirė 1985 metais, turėdama 89 metus.

Apie „Sugriautas tvirtoves“ autorius gavo ilgą laišką iš Liudos Petrauskienės, ji visą knygą pavadino tikra poezija. Dvi agronomės 1963–64 metais baigusios Žemės ūkio akademiją Kaune, parašė autoriui laišką ypač dėkodamos, kad knygoje aprašyta Dotnuvos Žemės ūkio akademija ir jos ilgaamžiai profesoriai, kurie ir joms dėstė studijuojant Kaune Žemės ūkio akademijoje. Istorinė, kraštotyrinė reikšmė ilgam išliks skaitytojų atmintyje.

Trijų knygų „Tiesos beieškant“, „Laisvės kibirkštėlė arba Rietavo romanas“ ir „Verdenė“ parašytos autoriaus gyvenimo ir darbo autobiografiniu pagrindu. Jose veikėjų vardai ir pavardės, vietovių pavadinimai pakeisti. Kas dirbo ir mokėsi aprašomuose žemės ūkio technikumuose, lengvai viską iššifruos. Pagrindinis veikėjas Justas Garnys yra autoriaus G. Gončio prototipas. „Tiesos beieškant“ išleista 2008 m. Jos dvi dalys. „Nešu šviesą“ aprašomas darbas Linkaičių Žemės ūkio. mechanizavimo mokykloje, faktiškai – Jakiškių Žemės ūkio mechanizavimo mokykloje. Antroji dalis – „Dirvonėlių tiesa“. Joje aprašomas Dirvonėlių Žemės ūkio technikumo gyvenimas – teisingiau, Joniškėlio Žemės ūkio technikumas. Čia šalia Justo Garnio yra žymus senas agronomas, Gediminas Juras. Teisingiau Justas Gedminas, išgarsėjęs visoje Lietuvoje.

Justas Garnys Linkaičių kaime suranda Onytę Stonkutę, faktiškai Lionginą – Lionytę – Jonkutę. Juodu susidraugavo, ir antroje dalyje „Dirvonėlių tiesa“ aprašoma jų šeimos kūrimo pradžia.

Justas Garnys, išdirbęs porą metų mokomojo ūko valdytoju, pajuto įgijęs patyrimą, pereina dirbti dėstytoju, dėsto žemės ūkio mechanizavimą agronomijos specialybės moksleiviams, o nuo 1949 m. – žemės ūkio mašinas žemės ūkio mechanizavimo specialybės moksleiviams.

„Laisvės kibirkštėlėje arba Rietavo romane“ Justas Garnys dirba direktoriumi. Visas savo jaunystės jėgas ir patyrimą atiduoda technikumo ir jo mokomojo ūkio kūrimui. Beveik per 10 metų, jam vadovaujant, sukuriamas mokomasis ūkis, įsisavinamas Jūros upės slėnis, padidėja gyvulių skaičius, sutvarkomos sodybos, padidinamas žemės plotas. Rietave Justo Garnio ir Onytės Garnienės šeimoje jau keturi vaikai. Gana vargingai gyveno, bet augino vaikus, nors nieko neįsigijo. Net baldų mažai tenusipirko. Jiedu nugyveno kūrybingą ir darbingą laikotarpį, buvo pavyzdžiu visiems, net šeimos gyvenimo pavyzdžiu. Mylėjo moksleiviai savo dėstytoją ir auklėtoją Onytę Garnienę, darbininkai, moksleiviai ir dėstytojai gerbė direktorių Justą Garnį. Teisingumo ir tobulėjimo bei tobulinimo siekius Justas Garnys Rietave jautėsi įgyvendinęs.

„Verdenė“ apima ilgiausią Justo Garnio gyvenimo laikotarpį – nuo 1961m. gegužės 1 d. iki 2002 metų. Daug pastangų padėjo Garnys, atstatydamas apleistą padėtį Mironiškių Žemės ūkio technikume, faktiškai tada – Kapsuko Žemės ūkio technikume. Reorganizavus žemės ūkio technikumą į tarybinį ūkį-technikumą, Garnys liko pavaduotoju, bet dirbo tik porą metų. Pakeitus iš pagrindų pedagoginę kryptį, atėjus direktoriui Kazalėkui, Garnys liko dėstytoju. Jis ir čia nenuleido rankų. Dirbo, kaip buvo įpratęs, energingai ir reikliai. 1973 metais pradėjo dėstyti žemės ūkio mašinas žemės ūkio specialybės moksleiviams. Vadovavo moksleivių artojų komandai. Kasmet reikėjo paruošti vis naują komandą. Sukūrė mokymo kabinetą, rašė konspektus, kad moksleiviai turėtų iš ko mokytis, net vertė kombaino SK-5 instrukciją į lietuvių kalbą. Pensijon išėjo 1981 m. birželio 1 d. Dar ne pilnu apkrovimu dirbo 5 metus. Pensijai pasiruošė, įsigijo bites, nutrijas. Sodą ir daržą turėjo. Vasarą dirbo ūkiškai, o žiemą rašė. 1996 matais buvo parašytos visos penkios prozos knygos. Dar sutvarkė ir sukūrė dvi eilėraščių knygutes: „Gyvenimo eilės“ ir „Neramios mintys“. Paskutinė išleista knyga buvo „Verdenė“ 2009 m.

2002 m. Gustavas Gontis persikėlė į Vilnių.

Išleidžiant knygas daugiausia piniginės paramos suteikė: Ramūnas Karbauskis; Marijampolės savivaldybės meras Vidmantas Brazys, Šiaulių rajono kultūros skyrius, autoriaus duktė Gita Marcinkevičienė, autoriaus sūnūs Vytautas ir Vygintas. Ruošiant knygas spaudai ir platinant, padėjo autoriaus vaikai Gita, Vytautas, Vygintas ir Rasa.

Autoriaus Gustavo Gončio visas knygas galima rasti Vilniuje: Vilniaus Universiteto bibliotekoje, Mažvydo, Lietuvos žemės ūkio, Lietuvos rašytojų sąjungos bibliotekose; Kaune: Noreikiškėse, Lietuvos Žemės ūkio universiteto bibliotekoje; Marijampolės kolegijos bibliotekoje ir muziejuje; Šiaulių Višinskio bibliotekos kraštotyros skyriuje; visose Šiaulių rajono bibliotekose. Knygų autoriaus adresas: Gustavas Gontis, Architektų 67-30, Vilnius. Namų telefonas 8 5 2168366. Elektroninio pašto adresas: gustavas@gontis.eu. Internetinės svetainės adresas: http://gustavas.gontis.eu.